Pasimirė Marytės senelis.
Mergina kaip mat atvažiavo pas savo 95-metę senelę, kad ją paguostų.
- Kaip gi jis mirė? – paklausė Janytė.
- Jį ištiko širdies priepuolis, kai mes mylėjomės sekmadienio rytą.
- Kai du vos ne 100-mečiai užsiiminėja tokiais dalykais, tai tas pats, kaip šauktis nelaimės, – pakraupo mergina.
- Ne, mano miela, – atsakė senelė, – Prieš daugelį metų, kai jau buvom pagyvenę ir suvokėm savo amžiaus trūkumus, mes atradom tam patį tinkamiausią laiką, – kai skamba bažnyčios varpai. Mums tai buvo pats geriausias ritmas. Palengvėle, lėtai ir vienodai. Be jokios įtampos, tik vidun su “ding” ir laukan su “dоng”. Vargšelė nusišluostė ašarą ir tęsė, – Jis ir dabar dar būtų gyvas, jei ne tas pro šalį važiavęs ledų vežimėlis…
Važiuoja Greitosios pagalbos automobilis, jame sėdi: vairuotojas, sanitaras, med. seselė,
Gydytojas ir praktikantas. Staiga vairuotojas visas pamėlynuoja, iškiša liežuvį, pradeda
Kriokti ir kratytis. Seselė pasiima instrumentų dėžę ir tik per galva ja blinkšt!
Vairuotojas pasipurto ir jau normaliai varo toliau. Praktikantas sutrikęs žiūri… Po kiek laiko sanitaras
Taip pat pamėlynavęs, iškišęs liežuvį pradeda kriokti ir kratytis. Seselė vėl su instrumentais
Jam per galvą. Sanitaras pasipurto, ir sėdi lyg niekur nieko. Praktikantas visiškai sutrikęs
Pasisuka į daktarą ir tyliai sako:
- Žinot, aš mokausi paskutiniam kurse, mano vidurkis 9,5 balo, bet žiūriu, kad esu visiškas
Teoretikas, simptomai nematyti ir gydymo būdas labai įdomus…
Gydytojas pasilenkia prie praktikanto ir taip pat tyliai atsako:
- Ne! Čia, žinai, tiesiog seselės vyras vakar pasikorė, tai mes dabar iš jos tyčiojamės…
Sėdi kompozitorius namie, liūdnas – darbo nėra, pinigų nėra, gyvenimas šūdas ir t. T. Staiga – telefono skambutis. Skambina buvęs jo kursiokas, dabar jau – režisierius:
- Klausyk, o tu muziką rašai dar? Jo? Geras! Žiūrėk, man reikia nedidelio kelių minučių gabaliuko filmo titrams. Parašytum?
- Žinoma! Apie ką kinas bus?
- Ai čia toks mažabiudžetinis, apie gyvenimą… Tu žiūrėk, ten labai nesistenk, mums čia tik titrams.
- Gerai, gerai, susitvarkysiu, atsiųsiu po savaitės.
Ir čia pagautas įkvėpimo, kompozitorius per naktį sukuria nerealaus grožio muziką, kurios klausantis širdis virpa, siela atgyja ir t. T., vienu žodžius – nors į Oskarus eik, kaip geriausias garso takelis. Nusiunčia režisieriui, tas perklauso, padėkoja, avansą sumoka. Visi patenkinti.
Ateina premjeros diena. Atvyksta kompozitorius į kino teatrą, o ten – tuščia salė, tik pensininkų porelė sėdi. „Na,“ – galvoja – „drama bus, ne kitaip. Taigi ir sakė, „apie gyvenimą“". Užgesta šviesos, pradedamas rodyti filmas ir čia ekrane prasideda… Iš pradžių stambus juodaodis dulkina blondinę, kurios kiekvienas papas kaip arbūzas, tada prisijungia dar keli stambūs juodaodžiai ir visi tratina blondinę, tada juodaodžiai tratina vienas kitą, tada atbėga pudelis, kuris visus tratina, tada visi tratina pudelį… ir čia filmo galas, kameros objektyvas nusukamas į langą, pro kurį matosi gamtos peizažas. Ir čia pradeda eiti titrai, ir skamba dieviško grožio muzika. Užsidega šviesa, salėje mirtina tyla – kompozitorius raudonas kaip burokas iš gėdos, pensininkų porelė didelėm akim, be žado žiūri į ekraną. Kompozitorius lėtai atsikelia ir sliūkina iš salės… Eina pro pensininkus ir taip nepatogu kažkaip, ką jis čia daro? Ko jis čia atėjo?.. Ir neiškentęs atsisuka į juos:
- Muzika titruose… Mano!..
Pensininkai stiklinėmis akimis žvelgdami į baltą ekraną:
- Graži muzika… O pudelis – mūsų…
Papuolė Michaelis Schumacheris į dangų. Prie dangaus vartų susitiko jis Šv. Petrą. Petras jam ir sako:
- Na, Michaeli, Žemėje, kiek žinau, buvai geras lenktynininkas. Štai tau danguje važinėti dovanoju naują „Ferrari“. Tik vieno paprašysiu – nevažinėk greitai.
Važiuoja Michaelis sau keliu su „Ferrari“. Tik staiga pralenkia jį kažkoks tipas su „Lamborghini“. Tas tipelis su barzdele, jo plaukai vėjyje tik plaikstosi. Na ir supyko Michaelis – kaip čia mane – Schumacherį – aplenkė. Tik kad paspaus akseleratorių. Vos vos aplenkė ir važiuoja sau patenkintas. Staiga priešais jį pasirodo Šv. Petras ir sako:
- Michaeli, Michaeli, aš gi tavęs prašiau – nevažinėk greitai…
Michaelis:
- O kaip tasai, kuris mane aplenkė? Kodėl jam galima, o man ne?
Šv. Petras:
- Michaeli, čia gi šefo sūnus…..
Treninguotas vaikinas atsiveda mylimą merginą į restoraną.
Prietemoje, grojant gyvai muzikai, jis paima mylimąją už rankos ir taria:
- Brangioji, kritai man į širdį. Dėl tavęs, žinok, viską padarysiu. Nori nuskinsiu tau žvaigždę?
Merginai nespėjus nė linktelėti, jis pakyla nuo staliuko, prieina prie scenos, užlipa ant jos ir trenkia iš visų jėgų ten dainuojančiam Ryčiui Cicinui taip, jog šis parvirsta ant žemės. Tada paima mikrofoną, atsisuka į publiką ir taria:
- …tik dėl tavęs, brangioji, tik dėl tavęs.