Ateina sūnelis pas tėvą ir sako:
- Tėveli, o kodėl dėdė Petras taip blogai gyvena? Gamykloj dienų dienas dirba, o jam atlyginimo jau 3 mėnesius nemoka. Juk jis nieko nedirba, jo žmona irgi nieko neuždirba, vien tik duona ir vandeniu gyvi abu. Arba, pavyzdžiui, dėdė Jeronimas, mokytojas. Jau praktiškai pinigų nebeturi. Tik duonytę ir vandenėlį perka ir taip maitinasi. O kodėl pas mus kiek nori ikrų, lašinių, kumpių, konjakų. Tu man paaiškink, kodėl taip yra?
Tėvas:
- Supranti, sūnau, aš turiu stebuklingą lazdelę. Mosteliu – 100$, vėl mosteliu, vėl 100$… Va dėl to mes taip gerai ir gyvenam.
- Tėveli, o galima man pamėgint su lazdele pamojuot?
- Prašau, imk, mojuok.
Ryte sūnus ateina pas tėvą ir sako:
- Apgavai, tėveli, apgavai… Visą naktį su lazdele mojavau – nė vieno dolerio neišgavau.
- Tai ar tu nežinai, kad turint stebuklingą lazdelę dar reikia ir stebuklingus žodžius pasakyt?
- Žinau, tėveli, – apsidžiaugia sūnus. – Kriblia, krablia, abrakadabra, bumt?
- Nu ne, sūnau… Reikia sakyt: „Labą dieną, parodykit jūsų teises“ arba „Kur jūsų techninis pasas“, „Kur jūsų vaistinėlė“, „Kur jūsų gesintuvas“…
Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas tekantis atvirkščia seka…
Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje ir tu iš karto atsiduri ištaigingoje puotoje – daug gėlių, maisto, gėrimų…
Gyveni sau ramiai seneliu mažame namelyje, gauni pensija ir po truputėlį jaunėji.
Vėliau pradedi dirbti, padirbėjęs 40 metelių pradedi pažinti gyvenimo privalumus – geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau vaikštai po įvairius vakarėlius, vis dažniau skaldai meilę, ir po to tu įstoji į Universitetą.
Vėliau tu eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, pas tave is daugiau ir daugiau laiko skirto žaidimams, tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki į…chm, kur plaukioji sau 9 mėnesius, įsiklausydamas į raminantį širdies ritmą, kol vieną dieną TAUKŠT ir tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu…