Atėjo senis pas tėvuką išpažinties.
- Šventasis Tėve, nusidėjęs aš!
- Ir kame gi tavo nuodėmė, mano sūnau?
- Antro Pasaulinio karo metu aš slėpiau savo rūsyje žydą.
- Nu, čia tai, nenuodėmė, o atvirkščiai – šventas reikalas! – nuramino jį kunigas.
- Bet aš priverčiau jį mokėti man buvimą, – pridėjo senis.
- Taip, tai žinoma negerai, bet juk tu rizikavai ir savo gyvybe, mano sūnau!
- Dėkoju jums, šventas tėve, bet turiu dar vieną klausimą…
- Kokį gi?
- Ar turėčiau jam pasakyti, kad karas jau pasibaigė?
Nukrenta vidury dykumos lėktuvas, skraidinęs auksą, gyvi liko tik rusas ir žydas. Rusas prisikrovė į maišą aukso kiek tik gali panešti, o žydas aukso neėmė, tik daug maisto. Na ir patraukė jie per dykumą. Eina eina, galo nesimato rusas jau ir išalko, prašo žydo maisto. Žydas sako, aš negaliu tau duoti maisto, va aš čia surengsiu turgų, o tu ateisi ir nusipirksi. Išdėliojo žydas savo maistą, rusas atėjo, sako, parduok duonos kepalą, žydas sako, maišas aukso. Rusas sako, tu durnas, ar ką, žydas sako, o tu pavaikščiok po turgų, paieškok, gal pigiau rasi.
Skrenda lėktuvu amerikonas, rusas ir žydas. Staiga lėktuvas pradeda kristi. Reikia gelbėtis, o parašiutai sudėti tik du.
- Aš turtingas, man gyventi reikia, – sako žydas, užsimeta ant pečių supakuotą brezentą ir šoka žemyn.
- Imk kitą brezentą, šok ir tu, – sako amerikonui rusas.
- Na, ačiū tau, bičiuli, kad taip aukojiesi, – dėkavoja amerikonas. – Tavo vaikus išlaikyti padėsiu.
- Tai kad nereiks, – pasiima dar vieną brezentą rusas. – Žydas su kuprine iššoko.