Kalbasi anglas, prancūzas ir lietuvis. Anglas:
- Mūsų, anglų, kalba labai įdomi. Štai pavyzdys – mes tariame „birminhem“, o rašosi „Birmingham“.
Prancūzas:
- Mūsų, prancūzų, irgi ne prastesnė. Pavyzdžiui, tariasi „bordo“, o rašosi „Bordeux“.
Čia neišlaiko lietuvis:
- Pf... Niekai! Pas mus tariasi „Ką bl*t?“, o rašosi „Atsiprašau, gal galėtumėte pakartoti?“
Į lapės olos duris kažkas labai smarkiai beldžiasi, mažas lapiukas atidaro, o ten zuikis:
- Mama yra?
- Nėra, - atsako lapiukas.
Zuikis įsiveržia į vidų, kaip reikiant išrašo antausių visiems lapiukams ir liepia perduot motinai, kad kai pagaus - išp*s. Ir išeina.
Kitą dieną vėl kartojasi ta pati situacija, lapiukai gauna strėlių, zuikis primena, kad jie perduotų motinai, kad jeigu ją pamatys - išp*s.
Trečią dieną zuikis beldžia į olos duris. Šį kartą jas atveria pati lapė:
- Tai ką, žvairį, nesitikėjai? - ir šoka gaudyti zuikio.
Zuikis išsisuka ir pasileidžia į kojas per laukus, skuosdamas kiek tik gali per visokius krūmynus... Įsiutus lapė neatsilieka... Zuikis staiga atsisuka, žiūri - lapė iš to greičio krūmyne įstrigus, negali išsivaduot. Zuikis, išsišiepęs ligi ausų, eina aplink lapę link jos užpakaliuko ir segdamasis kelnes sako:
- Na, šiaip tai nep*sčiau, bet vaikučiams tai pažadėjau!