Katalikų kunigas ir žydų rabinas numirė. Atsidūrė prie rojaus vartų ir paprašė švento Petro įleidžiami. O tas jiems ir sako:
- Žinote, kad ir kaip stengėtės, gyvenote gana nuodėmingai. Todėl negaliu jūsų priimti į rojų. Teks jums už nuodėmes pasikankinti pragare. Tačiau, jei Šėtonas kada nors jus iš ten išleis, į rojų mielai jus abu priimsiu.
Na, ką daryt, ir kunigas ir rabinas nukeliavo į pragarą. Po pusvalandžio kunigas sugįžo. Petras, nesitikėjęs, kad Šėtonas kada nors ką nors paleis, nustebo:
- Kaip jus paleido? Negirdėtas dalykas, kad kas nors ištrūktų iš Šėtono nagų!!!
Kunigas ėmė pasakoti:
- Na, nukeliavome mes su rabinu į pragarą, o Šėtonas mums ir sako: „Žinot, ir taip čia visokių pilna, jei norit, galiu jus paleisti, jei sumokėsite po 100 litų…“
- Keista, – nustebo Petras, – tai tu, reiškia, išsipirkai… O kur tada rabinas?
- Na, kai aš išeidinėjau, jis jau buvo nusiderėjęs iki 60 litų…
Susiginčijo katalikų kunigas, protestantų pastorius ir žydų rabinas, kurio religija galingesnė. Nutarė, kad laimės tas, kuris atves mešką į savo tikėjimą.
Po kiek laiko vėl susitinka toje pačioje vietoje ir dalinasi savo patirtimi.
Katalikų kunigas pasakoja:
- Einu mišku, žiūriu – lokys. Aš jam pradėjau bibliją skaityti, tačiau jis nepanoro klausytis, puolė mane draskyti. Aš apšlaksčiau lokį švęstu vandeniu, ir ką jūs manot – tapo jis ramus kaip avinėlis. Dabar jį katekizmo mokau.
Protestantų pastorius dalijasi savo patirtimi:
- Man buvo panašiai kaip ir tau. Mane irgi meška užsivijo. Bet kadangi mes nelabai tikime tuo jūsų švęstu vandeniu, aš įšokau į upę, perplaukiau ją greičiau už mešką, spėjau ją pakrikštyti dar jai nespėjus išlipti krantan, ir tapo ji rami, kaip avelė. Na, ir ką jūs manote, dabar bažnyčioje vargonais groja.
Žydų rabinas pasitaisė savo apdriskusius rūbus, tvarstį ant galvos ir tarė:
- Joooo, nereikėjo man nuo apipjaustymo pradėti…
Įlipa visiškai girtas pilietis į troleibusą,pasiima laikraštį „15minučių“ ir pradeda skaityti. Po kiek laiko ima nustebusiomis akimis žvalgytis ir pamato šalia savęs sėdintį kunigą. Tada vos apversdamas liežuvį jo klausia:
- Kunigėli, Jūs žmogus mokytas, pasakykit man – kas yra artritas?
Kunigas nusprendžia,kad reikia truputį pagąsdinti ir rimtu veigu taria:
- Tai, sūnau mano, baisi liga, kuria susergama daug geriant, svetimoteriaujant, rūkant, netvarkingai gyvenant,…
Žmogelis ima aikčioti ir išsigandęs šūkčioti „o siaube, kokia nelaimė“ ir panašiai. Kunigas pamato, kad persistengė ir raminančiai taria:
- Bet juk viskas Dievo rankose, sūnau mano. O seniai jau sergi artritu?
- Aš tai nesergu, bet va laikraščiai rašo, kad popiežius serga…
Anglų šeima ilsėjosi Vokietijoje. Kartą išėję pasivaikščioti anglai pamatė labai viliojantį namelį, kuris pasirodė idealus kitų metų atostogoms. Kaip paaiškėjo, namo šeimininkas – dvasininkas. Su juo poilsiautojai turėjo sudaryti nuomos sutartį. Kai šeima grįžo į Angliją, moteris pisiminė, kad nematė ten tualeto – nei namie, nei šalia jo, tad ji nusprendė parašyti dvasininkui laišką: „Gerbiamasis pone, Jums rašo šeima, kuri išsinuomojo Jūsų namelį. Apgailestaujame, kad pamiršome paklausti, kur yra WC. Ar galėtumėte mums atsakyti. Su pagarba…“
Perskaitęs laišką dvasininkas nesuprato, ką reiškia raidės WC. Galų gale nusprendė, kad turima galvoje bažnyčia Walls Chapels ir parašė jiems tokšį atsakymą: „Gerbiami ponai, dar kartą dėkoju už jūsų pasirinkimą ir turiu garbės pranešti, kad Jus dominanti vieta yra už 12 km nuo namo. Tai ne visiškai patogu tiems, kurie joje dažnai lankosi. Tuo atveju galima pasiimti užkandžių pietums. Ten galima nuvažiuoti automobiliu arba dviračiu. Tik visada pageidautina atvykti anksčiau, kad gautumėte sėdimas vietas ir netrukdytumėte kitiems. Toje vietoje oras kondicionuojamas, vaikai pasodinami šalia mamų. Visi gieda choru. Prie įėjimo išduodamas lapelis. Pavėlavusieji gali naudotis savo kaimyno lapeliu, pabaigoje lapeliai turi būti grąžinami, kad paskui juos būtų galima išdalyti vargšams. Yra įrengtas garso stiprintuvas, kad lauke būtų girdėti kas vyksta viduje. Taip pat įrengti specialūs langai, suteikiantys galimybę stebėti įvairias žmonių pozas. Tikiuosi, pateikiau pakankamai išsamią informaciją. Linkėjimai…“
Mirė popiežius ir keliauja į dangų. Prie vartų jį sustabdo šventasis Petras:
- Kas esate?
- Popiežius..
- Keista, tokio vardo mano sąraše nėra.
- Čia ne vardas, o pareigos.
- Kokios pareigos?
- Buvau Dievo vietininkas žemėje.
- Vietininkas? Niekada Dievas nesakė, kad turi savo vietininką. Visada maniau, kad jis pats puikiai su visais darbais susitvarko.
- Vadovavau Katalikų Bažnyčiai…
- Kam? Atleiskite, žemėje vyksta daug įvairių dalykų, nespėju visų sekti. Atsiprašau, kad nieko apie Tamstos organizaciją negirdėjau. Tačiau aš pasitarsiu su Dievu.
Petro paklaustas, Dievas Tėvas tik gūžtelėjo pečiais ir pasiūlė pasikalbėti su Jėzumi, mat jis geriausiai išmano pastarųjų kelių tūkstančių metų istoriją.
Išgirdęs Petro klausimą, Jėzus susimąstė. Paskui jo veide pasirodė šypsena, ir jis tarė Petrui Dievui Tėvui:
- Sunku net patikėti… Pasirodo, žvejų būrelis, kurį įsteigiau žemėje, vis dar veikia.