Viena šeima niekaip negalėjo susilaukti vaikų, todėl nutarė pasinaudoti vyro, teikiančio apvaisinimo paslaugas, pagalba. Tą dieną, kai turėjo ateiti apvaisintojas, ponas Fosteris tarė savo žmonai:
- Aš išeinu. Tuojau turėtų ateiti tas vyras.
Po pusvalandžio visai atsitiktinai į duris paskambino fotografas, darantis vaikų nuotraukas. Jis, eidamas pro šalį, nutarė ir čia
Pasiūlyti savo paslaugas:
- Labas rytas, ponia! Jūs manęs nepažįstate, bet aš čia atėjau...
- O, tik nereikia aiškintis, aš jūsų jau seniai laukiu, -- tarė ponia Foster, įleisdama svečią.
- Tikrai? -- Nustebo fotografas. -- Labai puiku! Mano darbo sritis-vaikai.
- Tai ir yra, ko aš ir mano vyras tikėjomės. Prašom sėstis, tai kur mes pradėsim? -- paklausė sumišusi ponia Foster.
- Viską palikite man. Paprastai aš darau du kartus vonioje, vieną antsofos ir, ko gero, porą kartų lovoje. Kartais svetainės grindys tam irgi puikiai tinka, čia galima gerai išsiplėsti.
- Vonia ir svetainės grindys?! Nenuostabu, kad mums su Hariu nepasisekė.
- Matot, ponia, niekas iš mūsų negali garantuoti geros kokybės kiekvieną kartą. Bet jei mes pabandysime keletą skirtingų pozų, ir iš šešių ar septynių kampų, neabejoju, kad rezultatais
Jūs būsite patenkinta.
- Aš tikiuosi, kad mes greitai visa tai
Atliksime? -sušnibždėjo ponia Foster.
- Mano darbas, ponia, reikalauja laiko. Žinoma, galėčiau spustelt ir viską atlikti per 5 min, bet jūs nusiviltumėte.
- Argi to nežinau! -- sušuko ponia Foster.
Fotografas atsidarė lagaminėlį ir išsitraukė aplanką su vaikų nuotraukom..
- Šita daryta ant autobuso stogo Londono centre.
- O Dieve! – sušuko Foster, šluostydamasi prakaitą.
- O va šie dvyniai kažkaip atsitiktinai pavyko, nes su jų motina buvo sunku dirbti. Ji nuolat klykė ir rėkė, sunkiai galėjau susikoncentruoti.
- Ak štai
Kaip. – tarė Foster.
- Taigi ponia, jei jūs pasiruošusi, išsitrauksiu trikojį ir
Galėsim pradėti.
- Trikojį? – išsigando Foster.
- O taip, aš naudoju trikojį pasidėti savo Canon'ui. Jis per didelis nulaikyti, kai pradedu savo darbą. Ponia, ponia!
O Dieve, ji nualpo!
Sėdi dviese - paniurę, su skaudančiom galvom.
- O paskui kur mes ėjome?
- Namo.
- Na, grįžome namo...
- Ne iš karto. Iš pradžių užsukome į baldų parduotuvę.
- Taip?.. O ko? Ar aš norėjau ką nors nusipirkti... ar?
- Ką ten pirkti! Jūs norėjote nusirengti ir viską sukabinti jų spinton.
- Na?
- O jie neleido.
- Na?
- Na, ten jūsų dantis liko.
- Taip?.. (Čiupinėja.) Žiūrėk tu man! O rankove kur?
- Muziejuje.
- Ką?
- Pas juos stovėjo lova, dar carinė, ko gero. Jūs mėginote ją pasikloti.
- O kodėl visa tai mėlyna?
- Jie protokola norėjo surašyti, o jūs neleidote.
- Na, ir kas?
- Na, ir visą jų rašalą išgėrėte.
- Aha... Na, ačiū, aiškėja. (Išsitraukia iš kišenės lempučių ir balionų girliandą.) Tikriausia dar ant eglutės užlėkiau?
- Kad ne... Nūnai vasara.
- Taip?.. O čia dar raidės kažkokios... Jaučiu, spaudžia. (Ištraukia raides "GASTRO".)
- Tikriausiai reklama... Su kažkuo susiginčijote, kad jūs alpinistas.
- Koks aš alpinistas!
- Argi supaisysi? Jūs vokiškai kalbėjote.
- Vokiškai?.. Ir vokiečiai mane suprato?
- Tikriausiai... Jie irgi rusai, be to, išgėrę.
- Taip?.. O tu kas toks?
- Šiaip... Vytia.
- Vytia?.. O ką, gal mes su tavim vienoje mokykloje mokėmės?
- Ne...
- Gal drauge dirbome?
- Ne... Mes tik vakar susipažinome.
- A... Tu Kostia?
- Ne, Vytia.
- Na, gerai... Pasilinksminome, metas į darbą.
- Nereikia. Jūs metėte darbą.
- Kada?
- Vakar. Jūs užėjote pas direktorių į namus...
- Ir tu ėjai?
- Na, taip... Aš gi jums pinigų paskolinau.
- Daug?
- Keturiasdešimt rublių. Jūs juos savo draugams atidavėte.
- Kokiems draugams? Tu juos atsimeni?
- Ne... Stotyje... Jie rengėsi išvažiuoti.
- O aš - ką, juos išlydėjau?
- Aš maniau, kad jie jus išlydi. Pirma jūs įsėdote į vagoną - jie jus išbučiavo, paskui jie įsėdo - jūs visus bučiavote...
- O traukinys - kur išvažiavo?
- Taigi greitai išvažiavo...
- Na, gerai... Pabandysiu namo. (Keliasi, ištraukia raides "NOMAS".)
- Ką jums namie veikti? Žmonai pasakėte, kad išeinate pas Ziną.
- Pas kokią dar Ziną?
- Nežinau. O jūsų daiktus pernešti padėjau aš drauge su milicininku.
- Su milicininku?
- Na, kuriam jūs lopšį nuplėšėte...
- Su vaiku buvo?
- Su motociklu.
- Na, gerai, aš vis dėlto eisiu... Aš pieno turėjau nupirkti.
- Kaipgi jūs eisite?
- Ačiū, kad priglaudei. Kiek aš galiu pas tave sėdėti?!
- Pirma, jūs visai ne pas mane sėdite, o antra - kiek duos, tiek ir sėdėsite. Tai jau nebe nuo mūsų priklauso!
Sėdi bare liaudis (vyrai) linksminasi, vadinasi, bokalus kiloja, kaip įprasta po tokių veiksmų atsiranda šnekos, visi garsiai šneka, juokiasi, tik atsipeikėja - ogi vienas iš jų kompanijos - sėdi sau tykiai ramiai.
- Ei Petrai, kas gi tau atsitiko, ko liūdi čia atsisėdęs, kai kiti bujoja?!!!
- Ai.. Va naujieną sužinojau... Mano žmona serga... AIDS... Pajuokavau vyručiai.... Ei, o ko jūs čia visi taip pabalot?