Atvažiuoja suvalkietis pas draugą į svečius. Tie susėda, šnekasi, prisimena gerus laikus ir, žinoma, geria. Gėrė, gėrė, prisigėrė, nusprendė kad jau laikas gult, padėjo gėrimus į spintą – o kadangi gyveno biednai sugulė visi į vieną lovą. Šeimininkas, svečias ir svečio žmona. Neužilgo kažkas atėjo ir šeimininkas nuėjo į virtuvę su atėjūnu šnektelti. Tada suvalkas lipa ant ruso žmonos – o ta sako:
- Nelipk, nespėsi.
Na, suvalkas ir galvoja, nespėsiu tai nespėsiu. Po kurio laiko vėl lipa – žmona sako:
- Nelipk, juk tikrai nespėsi.
Na, suvalkietis galvoja, reikia palaukti… Po kiek laiko, neapsikentęs vėl lipa. Draugo žmona sako:
- Nu gerai, bet greitai… Nes dar nespėsi…
Suvalkas staigiu judesiu užsiropsčia ant draugo žmonos, persiverčia per ją, staigiai iki spintos, atsidaro butelį, išbaigia gert ir sugrįžęs į lovą, sako moteriai:
- Matai, vistik suspėjau.