Tai va, einu aš kartą mišku namo, žiūriu – varlytei koją rąstelis prispaudė, ta vargšė stengias ištrūkt. Aš priėjau, pakėliau rąstelį ir išlaisvinau ją. Staiga ji man ir taria žmogaus balsu:
- Ačiū tau, žmogau. Jau 2 para čia įstrigus, be maisto, vandens… Prašyk ko nori iš manęs, išpildysiu 3 tavo norus, nes aš stebuklinga varlė…
- Ai, sakau, nereik man nieko. Mašina kokia bebūtų, kai reik visad užsiveda, negenda per daug. Namai kokie bebūtų, viską savo rankom padaręs, malonūs ir šilti. Žmona – ne gražuolė, bet pas svetimus nevaikšto, ištikima man. Eik sau, varlyte, nieko man iš tavęs nereik. Grįžtu namo, žiūriu- blyn vietoj mano namuko vila 2 aukštų!!! Iš atidaryto garažo matos mersas 600tinis stovi!!! Pro antro aukšto langą žmona žiūri, 20 metų atjaunėjus, pagražėjus neatpažįstamai! Net žodžių pritrūkau…
Bėgu iškart atgal į mišką, surandu tą varlytę ir sakau:
- Žinai, aš neprašiau, bet visvien ačiū tau labai! Kaip man tau atsidėkot?
Varlė man ir aiškina:
- Na tu man ir taip padėjai, bet jei nesunku tau… Matai, aš užburtas
Žmogus, burtai dingtų jei mane pamylėtum…
Šliaužia išžvalgyti baltųjų pozicijų tryse: Marusia, paskui ją – Petka, o paskutinis – Čepajevas.
Baltieji netoli, tylu. Tik staiga Petka:
- Marusia, a, Marusia? Tavo tėvas turbūt tekintojas buvo?
Marusia:
- Chi chi chi…
Šliaužia toliau. Dar arčiau baltųjų pozicijos. O Petka vėl:
- Marusia? Ei, Marusia! Tavo mama turbūt buvo kepėja: tavo krūtinė kaip dvi bandelės…
Marusia:
- Chi chi chi… Šelmis!
Vėl šliaužia. Petka nerimsta:
- Marusia, girdi, Marusia…
Tada įsiterpia Čepajevas:
- O tavo tėvas Petka, turbūt artojas buvo?
- Kodėl taip manai? – nustemba Petka.
- Žiūrek, kokia gilią vagą palieki paskui save…