Pareina Abramovičius namo ir mato: žmona visa nuoga po butą vaikštinėja. Abramovičius pasipiktina:
- Sahra, tu ka darai!? Negi aš tau nenuperku suknelių?
Abramovičius atidaro spintą ir barasi toliau:
- Žiūrėk: va, balta, va geltona, va žalia, fioletinė, raudona, ruda, labas vakaras direktoriau, oranžinė, pilka, balta…
Gyveno kartą vyras, kuris turėjo labai gražią moterį, bet ji buvo blondinė. Nusipirko šeima sklypą, pasistatė namą, gyvulius augino. Pavasarį reikėjo karvę apsėklint, kad būtų veršiukų. Susitarė vyras su daktaru tam tikru metu, bet vyras turėjo išvykti, todėl visą reikalą teko palikti žmonai. Na, kadangi žmona nėra labai protinga, tai vyras pradėjo aiškinti, ką jai reikia daryti:
- Va, matai? Čia yra karvė. Ją ryt po pietų ateis apsėklint veterinaras. Kai ateis, tu ją parodysi, gerai? Aš čia specialiai, įkalu vinį į sieną, kad prisiminti.
- Gerai, gerai, brangusis, supratau.
Kitą dieną vyras iškeliauja ir palieka žmoną vieną. Atvyksta veterinaras. Žmona nuveda jį į tvartą ir rodo:
- Va, štai čia – karvė, ją reikia apsėklint. Specialiai į sieną įkalta vinis prie karvės.
- O tai kam ta vinis?
- Nežinau. Gal kelnėms pasikabint?
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas.
Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka…
Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto:
“Koks gražus mano gyvenimas”.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai.
Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu.
Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo.
Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai.
Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti.
Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti.
Mąsto:
“Štai kaip gražiai aš gyvenu. O, kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai…”