Sumanė kartą narsusis Čingadžgukas vesti. Nuėjo jis pas genties vadą ir sako jam:
- Genties vade, aš noriu, kad tu man atiduotum į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Vadas pasikrapštė pakaušį ir sako:
- Šiaip jau tu, Čingadžgukai, esi narsus karys… Aš su mielu noru, bet… Dar kartą noriu įsitikinti tavo narsa. Jei atneši drakono dantį, atiduosiu į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Čingadžgukas šoko ant savo mustango ir nujojo į Uolėtuosius kalnus.
Po trijų savaičių jis grįžo. Sudraskytas, sudaužytas, bet drakono dantį atnešė.
Sutiko jį visi kaimo žmonės, iškėlė vestuves…
Po puotos Čingadžgukas nuėjo į atskirą palapinę su savo žmona ir jau ruošiasi atlikti jaunikio pareigą…
Tik staiga išgirdo, kad kažkas apie palapinę krebžda… Čingadžgukas pašoko, supykęs, kad kažkas trukdo jam atlikti jaunikio pareigą pirmą naktį, ir sako:
- Kas ir ko čia atėjo?!
Iš anapus palapinės pasigirdo švepluojantis balsas:
- Tuoj tu šužinoši, kaš šia atėjo, ko šia atėjo…
Minta sau karvė pievoje žolytę, žiūri žąsys skrenda.
Karvė šaukia:
- Žąsys, kur skrendat?
- Į pietus!
Kas tie pietūs, galvoja karvė? Nu ir toliau rupšnoja žolę. Žiūri vėl skrenda žąsys.
- Kur skrendat?
- Į pietus!
Ne nu netvarka, galvoja karvė, eisiu begemoto pasiklausiu kas tie pietūs. Prieina karvė kūdrą ir klausia begemoto:
- Klausyk, čia žąsys skrenda ir sako, kad į pietus, kas tie pietūs?
Begemotas pagalvoja ir sako:
- Palauk aš tuoj tik su žmona pasitarsiu.
Paneria begemotas po vandeniu. Karvė laukia. Po kiek laiko išnyra begemotas su begemotiene
Ir hipopo sako:
- Žinai, mes čia su žmona pasitarėm ir nusprendėm, kad tave reikia supy**nt.
Vyras, baisiai norėdamas į tuoletą, parbėga namo. Vidurius taip suka, kad atrodo tuoj tuoj…. O tuolete sėdi žmona. Dialogas:
- Atidaryk, labai prašau, man labai reikia!
- Hmmmm…
- Greitai, negaliu kentėti!!!
- O tu man nupirksi naują suknelę?
- Taip, atidaryk!
- O kailinius?
- Taip, taip, atidaryk greičiau!
- O naujus batus?
- Gge…ghr… Aghr… Nieko, tau pakaks ir kaliošų.
Ryte vyras prabunda, keliasi, ruošiasi į žvejybą, o žmona sako:
- Nevažiuok, juk šalta, lyja.
Tas vis tiek susiruošė, išeina į lauką, o ten tikrai, šalta, lyja:
- Ai, nevažiuosiu. Pagalvojo jis taip, grįžo namo, nusirengė, palindo vėl pas žmoną po anklode.
Žmona:
- Šalta?
Vyras:
- Taip, net labai.
Žmona:
- O maniškis – durnius – į žvejybą išvažiavo…
Bėga moteris i parduotuvę duonos nusipirkt, laikas – be penkių aštuonios, tuoj užsidarys. Dabėga iki slenksčio, žiūri – guli girtas vyras, įsižiūrėjo – normalus vyras, įkišo ranka i kelnes, pamaigė – afigenas vyras! Žiūri i laikrodį: tuoj parduotuvė užsidarys, o vyrą tai gaila palikt. Galvoja: tuoj ant smūgio užšoku i parduotuvę, nusipirksiu duonos, paimsiu vyrą ir nusinešiu namo. Įbėga i parduotuvę, paima duonos, iššoka i lauką – o vyro jau nėr. Moteris nustebusiai žiūri i duoną ir sako:
- Dieve mano, galima pagalvot 2 metus duonos nevalgiau!
Gyveno kartą moteris, jau kokius 70 metus. Vyras jos jau seniai numiręs, prieš
Kokius 20 metų. Gyveno gyveno ir sugalvojo, kad jai reikia vyro. Nu, kad ir
Nesimuštų, ir pas kitas nevaikščiotų, nu dar, kad ir lovoj šį bei tą sugebėtu. Nu
Ir padavė ji skelbimą į internetą…
Kita dieną skambutis į duris. Ji atidaro duris, o ten senukas, invalidas, be
Rankų, be kojų..
Ji ir klausia jo:
- Tau čia ko?
- Nu aš pagal skelbimą, internete vakar perskaičiau.
- Bet tai kad tu be rankų…
- Nu taip, be rankų, bet tu tik džiaukis, taves nemušiu.
- Nu, bet, kad tu dar ir be kojų…
- Nu tau nuo to tik geriau, pas kitas nevaikščiosiu.
Moteriškė pagalvoja, pagalvoja ir taria:
- O tu веnт jau lovoj ką sugebi?
Senukas šypteli ir taria:
- O tu kaip galvoji, su kuom aš paskambinau?