Kalėdinę naktį, trečią valandą, bute, po švenčių, nusivarę miega vyras su žmona. Staiga į duris atsargus, bet po truputi stiprėjantis beldimas. Žmona vyrui:
- Nueik pažiūrėt kas ten..
Vyras prieina prie durų:
- Kas ten?
Iš už durų pašnibždom:
- Kaimynas. Jonas. Reikalas yra… būk žmogus, pastumk mane…
- Tu nupušai?! Kur važiuot ruošies trečią valandą nakties. Išsipagiriok, – ir nueina gultis atgal į lovą…
Beldimas nesiliauja. Žmona vyro klausia kas ten prie durų. Vyras viską papasakoja. Žmona:
- Nu negražu šitaip. Atsimeni praeitą kartą kai mūsų mašina neužsivedė, tai Jonas su visa šeima padėjo… Nueik, padėk žmogui, nebūk slunkius…
Vyras keikdamasis atsikelia, rengiasi, o kol rengiasi-beldimas nutyla. Apsirengęs išeina laiptine nusileidžia iš devinto aukšto, išeina į kiemą, dairosi kaimyno…
- Jonai, kur esi?
Ir toks romantiškai nusiteikusio balsas iš tamsos:
- Aš čia.. supynėse
Istorijos pamoka. Mokytoja klausinėja:
- Na, vaikai, pasakykite, kas nugriovė Berlyno sieną?
Vaikai tyli. Mokytoja tęsia:
- Na, Petriuk, tu atsakyk.
- Ne aš.
- Petriuk, atsakyk rimtai, prašau.
- Tikrai ne aš, garbės žodis!
- Petrai?
- Nu, b%@#$!, tikrai ne aš, ž%$# tu, nieko ten nedariau!
- Petriukai, ryt ateik su tėvu į mokyklą.
Ateina kitą dieną Petriukas, akis pamušta, visas persikreipęs, tėvas stumteli jį
Link mokytojos ir taria:
- Sakykit tiesiai kiek mes už tą sieną skolingi? Nes tas d%^%$#$ jau visai
Suįžūlėjo, pusę valandos lupau, kol prisipažino!
Vyras susiruošia žvejoti. Anksti nueina gulti, atsikelia 4-ą ryto, paima meškerę ir eina į lauką. Ir tik tada pamato, kad lauke – liūtis, vėjas, žaibuoja, žodžiu toks oras, kad žvejoti tikrai nesinori. Apsisuka, grįžta namo, pastato meškerę, nusirengia ir gulasi į lovą.
Prisiglaudžia prie žmonos ir taria:
- Neįsivaizduoji, kokia audra lauke, pila kaip iš kibiro.
- Tikrai? – sumurma žmona, – o mano kvailys žvejoti išėjo…
Viena sutuoktinių pora atsikraustė gyventi į naują butą.
Ryte, tik pabudus, žmona dirstelėjo pro langą ir pamatė kaimynę džiaunančią skalbinius.
- Žiūrėk, kokie nešvarūs jos skalbiniai, – pasakė ji savo vyrui.
Bet tas skaitė laikraštį ir neatkreipė į šį pasakymą jokio dėmesio.
- Turbūt ji naudoja prastus skalbimo miltelius arba ji išvis nemoka skalbti. Reiktų ją pamokyti.
Tai kartojosi kas kart, kai tik kaimynė džiaudavo skalbinius, žmona vis stebėdavosi, kokie tie skalbiniai nešvarūs.
Viena gražų rytą, pažvelgusi pro langą, žmona sušuko:
- O! Šiandien skalbiniai balti it sniegas! Turbūt, kad išmoko skalbti!
- Ne, – atsakė vyras, – tiesiog šiandien aš atsikėliau ankščiau ir nuvaliau mūsų langus.