Reikėjo žmogeliui atlikti tyrimus. Liaudiškai šnekant – analizus… Jis prikrapštė į degtukų dėžutę nedidelę porciją „analizų“ ir išėjo į polikliniką. Kaip išėjo, taip trečia para negrįžta. Žmona pradėjo jaudintis, kur gi tas Antanas. Pasiėmė jo nuotrauką, nulėkė į poliklininką, klausia registratorės:
- Ar buvo Antanas, mano vyras, atėjęs?
- Ne, pas mus nebuvo.
- Prieš tris dienas turėjo ateiti.
- Ne, tikrai nemačiau.
Moteriškė ėmė lakstyti po visas ligonines, morgus ir kitas įstaigas. Niekur nėra Antano. Visiems nuotrauką rodo ir klausinėja. Niekas nematė. Pagaliau nebeliko kur važiuoti. Tada moteriškė nusprendė dar kartą visas ligonines apvažiuoti, gal kas matė jos vyrelį. Pagaliau vienoj ligoninėj jai sako:
- Taip, matėm. 11-oj palatoj guli.
Moteriškė užlekia į palatą, žiūri – tikrai Antanas! Visas sugipsuotas nuo galvos iki kojų.
- Antanėli, papasakok, kas gi tau atsitiko?!
Antanas vos prašneka:
- Nu žinai, kad mažai ir prisimenu… Prisimenu tik kad kažkas degtukų paprašė…
Kalbasi du bendradarbiai.
Vienas sako:
- Mano žmona išvažiavo į kurortą, girdėjau, kad ir tu važiuoji į tą patį. Ar galėčiau tavęs kai ko paprašyti?
- Nu, sakyk.
- Buk geras, pažiūrėk, kaip ji ten elgsis ar nepradės paleistuvauti?
- O ką man daryti, jei ką nors pamatysiu?
- Na, jei pradės paleistuvauti, atsiųsk telegramą su tekstu – „Žmona mirė“ -aš viską suprasiu.
- Gerai, sako draugas ir sekančią dieną išvažiavo.
Praėjo kelios dienos, lyg ir jokių naujienų. Bet vieną rytą į vyruko, kurio žmona kurorte, kabinetą pradėjo rinktis bendradarbiai, visi tokiais rūškanais veidais. Pagaliau vienas tarė:
- Reiškiam tau nuoširdžiausią užuojautą – gavom telegramą, kad tavo žmona mirė.
Vyrukas viską suprato, patylėjo ir toliau dirba.
Bendradarbiai galvoja, kaip čia dabar yra, ko tas begėdis nevažiuoja parsivešti žmonos, nesirūpina laidotuvėmis?
Pagaliau neiškentę parašė telegramą atgaliniu adresu su tekstu: „Kada laidosit?“
Gauna draugas telegramą, ir šiaip galvoja ir taip. Ką gi tas durnius sugalvojo? Mes juk taip nesitarėm.
Įpykęs ir nežinodamas, ką daryti, pasiuntė atgal tokią telegramą: „Kada laidosim nežinau, bet lavonas vis dar lankomas!“.
Žaidžia futbolą… Staiga kamuolys skrenda, išmuša kažkokio namo langą ir įlekia į vidų. Keliese ragina:
- Ei, Petrai, tu pas mus moki kalbėti … nueik, atsiimk kamuolį
Na, Petras nuėjo. Atidaro duris vaikas. Petras:
- Na va, mes žaidėme futbolą, kamuolys skriejo paraboloidine kreive, tada įvyko erdvės ir laiko transformacija ir veikiamas g kamuolys pakeitė trajektoriją ir pataikė į Jūsų langą… Ar galima jį atsiimti?
Vaikas žiūri tuščiom akim, po kurio laiko prataria:
- Mam… Čia kažkoks vaikinas kažką pasakoja…
Ateina vaiko mama. Petras:
- Na va, mes žaidėme futbolą, kamuolys skriejo paraboloidine kreive, tada įvyko erdvės ir laiko transformacija ir veikiamas g kamuolys pakeitė trajektoriją ir pataikė į Jūsų langą… Ar galima jį atsiimti?
Mama:
- Tėvai, ateik pažiūrėti, kaip vaikas protingai šneka…
Ateina tėvas… Petras:
- Na va, mes žaidėme futbolą, kamuolys skriejo paraboloidine kreive, tada įvyko erdvės ir laiko transformacija ir veikiamas g kamuolys pakeitė trajektoriją ir pataikė į Jūsų langą… Ar galima jį atsiimti?
Tėvas:
- Seni… Tėvai… Ateik, pažiūrėk kaip protingai čia šneka…
Ateina senelis… Petras:
- Na va, mes žaidėme futbolą, kamuolys skriejo paraboloidine kreive… a N***I tą kamuolį!