Vienas medžiotojas draugams pasigyrė, kad užrištomis akimis pačiupinėjęs kailį, gali pasakyti, koks tai žvėris, kiek kailis vertas, ir kokiu būdu buvo sumedžiotas. Draugai nutarė patikrinti, užrišo akis, atnešė kailį. Medžiotojas pačiupnėjo:
- Meška... 500 lt... Šratais.
Atspėjo. Atnešė jam kitą kailį.
- Lapė... 200 lt... Kilpa...
Vėl atspėjo, draugai sužavėti, privaišino medžiotoją iki žemės graibymo...
Ryte pabunda jis namuose, savo lovoje, žiūri - ogi žmona visa išbalusi, apsiverkusi, užtinusiom akim. Jis ir klausia:
- O ko tu čia dabar bliauni?
- O kaip aš galiu nebliauti, jei tu mane visą naktį čiupinėjai burbėdamas:
"Žiurkė... 3 litai... Kirviu..."
Į lapės olos duris kažkas labai smarkiai beldžiasi, mažas lapiukas atidaro, o ten zuikis:
- Mama yra?
- Nėra, - atsako lapiukas.
Zuikis įsiveržia į vidų, kaip reikiant išrašo antausių visiems lapiukams ir liepia perduot motinai, kad kai pagaus - išp*s. Ir išeina.
Kitą dieną vėl kartojasi ta pati situacija, lapiukai gauna strėlių, zuikis primena, kad jie perduotų motinai, kad jeigu ją pamatys - išp*s.
Trečią dieną zuikis beldžia į olos duris. Šį kartą jas atveria pati lapė:
- Tai ką, žvairį, nesitikėjai? - ir šoka gaudyti zuikio.
Zuikis išsisuka ir pasileidžia į kojas per laukus, skuosdamas kiek tik gali per visokius krūmynus... Įsiutus lapė neatsilieka... Zuikis staiga atsisuka, žiūri - lapė iš to greičio krūmyne įstrigus, negali išsivaduot. Zuikis, išsišiepęs ligi ausų, eina aplink lapę link jos užpakaliuko ir segdamasis kelnes sako:
- Na, šiaip tai nep*sčiau, bet vaikučiams tai pažadėjau!