Į lapės olos duris kažkas labai smarkiai beldžiasi, mažas lapiukas atidaro, o ten zuikis:
- Mama yra?
- Nėra, - atsako lapiukas.
Zuikis įsiveržia į vidų, kaip reikiant išrašo antausių visiems lapiukams ir liepia perduot motinai, kad kai pagaus - išp*s. Ir išeina.
Kitą dieną vėl kartojasi ta pati situacija, lapiukai gauna strėlių, zuikis primena, kad jie perduotų motinai, kad jeigu ją pamatys - išp*s.
Trečią dieną zuikis beldžia į olos duris. Šį kartą jas atveria pati lapė:
- Tai ką, žvairį, nesitikėjai? - ir šoka gaudyti zuikio.
Zuikis išsisuka ir pasileidžia į kojas per laukus, skuosdamas kiek tik gali per visokius krūmynus... Įsiutus lapė neatsilieka... Zuikis staiga atsisuka, žiūri - lapė iš to greičio krūmyne įstrigus, negali išsivaduot. Zuikis, išsišiepęs ligi ausų, eina aplink lapę link jos užpakaliuko ir segdamasis kelnes sako:
- Na, šiaip tai nep*sčiau, bet vaikučiams tai pažadėjau!
Dvi draugės kalbasi:
- Žinai, mano vyras visai nekreipia į mane dėmesio. Grįžta namo ir iškart klausia: „Tai ką ėdamo turim?“. Su juo tiesiog neįmanoma!!!
- Oi, taigi visi vyrai tokie! Maniškis irgi anksčiau taip elgdavosi, bet aš radau priemonę.
- Ir kokią gi?
- Labai paprasta: nusipirk ypatingus drabužius, pavyzdžiui, juoda apsiaustą ir kaukę, ir sutik jį taip apsirengusi. Pamatysi — iškart ims elgtis visiškai kitaip.
Po kelių dienų draugės vėl susitinka.
- Padariau, kaip sakei. Nusipirkau juodą apsiaustą, kaukę, apsirengiau.
- Ir kaip?
- Parėjo, nužvelgė mane ir tarė: „Labas, Zoro. Tai ką ėdamo turim?“.