Atėjo senis pas tėvuką išpažinties.
- Šventasis Tėve, nusidėjęs aš!
- Ir kame gi tavo nuodėmė, mano sūnau?
- Antro Pasaulinio karo metu aš slėpiau savo rūsyje žydą.
- Nu, čia tai, nenuodėmė, o atvirkščiai – šventas reikalas! – nuramino jį kunigas.
- Bet aš priverčiau jį mokėti man buvimą, – pridėjo senis.
- Taip, tai žinoma negerai, bet juk tu rizikavai ir savo gyvybe, mano sūnau!
- Dėkoju jums, šventas tėve, bet turiu dar vieną klausimą…
- Kokį gi?
- Ar turėčiau jam pasakyti, kad karas jau pasibaigė?
Kol vyro nėra namuose, viena moteris atsiveda savo meilužį. Jos devynmetis sūnus netikėtai grįžta namo, juos abu užtinka ir išsigandęs pasislepia spintoje. Tada grįžta ir moters vyras. Ji panikuodama meilužį įstumia į spintą, nesupratusi, kad jos sūnus irgi ten.
Pokalbis spintoje:
Berniukas: - Tamsu čia.
Vyras: - Jo, tamsu.
Berniukas: - Aš turiu futbolo kamuolį.
Vyras: - Tai gerai.
Berniukas: - Nori pirkti?
Vyras: - Ne, ačiū.
Berniukas: - Mano tėtis namuose.
Vyras: - Gerai, kiek nori?
Berniukas: - $250
Po kelių savaičių situacija kartojasi, ir vyras su berniuku vėl atsiduria spintoje.
Berniukas: - Tamsu čia.
Vyras: - Aha, tamsu.
Berniukas: - Aš turiu futbolo batus.
Vyras, prisiminęs praėjusį kartą, iš karto klausia: - Kiek?
Berniukas: - $750
Vyras: - Perku.
Dar po kelių dienų berniuko tėvas sako sūnui: - Griebk savo futbolo kamuolį ir batus, lėksim į lauką paspardyt.
Berniukas atsako: - Negaliu, aš juos pardaviau.
Tėvui šokas: - Ką?! Kodėl?! Už kiek tu juos pardavei?!
Berniukas: - $1,000
Tėvas: - Siaubas, kaip tu iš savo draugų tokius pinigus lupi! Tie daiktai ir pusės to neverti. Marš pas kunigą išpažinties!
Tėvas nuveda sūnų į bažnyčią ir pasodina klausyklon.
Berniukas: - Tamsu čia.
O kunigas jam atsako: - Tik nepradėk čia vėl šito š***!
Uspaskichas, bandydamas pakelti savo prestižą tikinčiųjų tarpe, nutarė paaukoti bažnyčiai pinigų. Jo agentas nuvažiuoja pas vieną iš kunigų ir taria jam:
- Sveiki, aš esu Darbo partijos atstovas, mūsų vadovo Viktoro Uspaskicho paliepimu, atvežiau bažnyčiai auką – 100 tūkstančių litų, kuriuos jums ir perduosiu dabar. Tačiau, su viena salyga: jūs turėtumėte savo pamoksle pavadinti jį šventuoju.
- Bet jis juk nėra šventasis, tokiu tampama tik popiežiaus sprendimu!
- Na, galite pavadinti jį kaip nors netiesiogiai, pavyzdžiui, kokiame nors palyginime…
Kunigas sutiko paminėti Uspaskichą palyginime ir paėmė auką bažnyčiai. Kitą dieną į bažnyčią prisirinko ir šiaip žmonių, ir Darbo partijos atstovų, o kunigas pradėjo sakyti pamokslą:
- Šiandien norėčiau pakalbėti apie Viktorą Uspaskichą. Tai tikras erodas, toks nusidėjėlis, kokių reta, tikras nusikaltėlis. Jis papirkinėja pareigūnus, vilioja pinigus iš žmonių, meluoja, kyšininkauja ir apgaulėmis bando pakliūti į valdžią. Tai toks blogas žmogus, kad už jį balsavę nuodėmių atleidimo gali nesitikėti! Bet, palyginus su Henriku Daktaru, tai tikras šventasis!
Atkeliauja į dangų pas Šventą petra kunigas ir autobuso vairuotojas. Šventas Petras sako kunigui:
- Geras tu buvai kunigas nieko per daug nenusidejai tad Dievo vardu tau skaistykloj reikia biškį pabūt, kad smulkias nuodėmes išpirktum.
O autobuso vairuotojui sako:
- Nuodėmingas žmogus tu buvai, Jonai, dievo vardu tau dangaus karalystė amžiams…
- Bet kaip čia taip gali būt, – sako kunigas, – aš visą gyvenimą žmones su dievu suartindavau, buvau be nuodėmės, o šitam alkoholikui nuodėmingajam dangus, o man skaistykla kodėl taip?
Šventas petras atsako:
- O todėl kad per tavo pamaldas visi nuobodžiavo, kas laikraščius skaitė, kas alu gėrė, rūkė todėl tau skaistykla. O va kaip girtas Jonas autobusą vairuodavo tai visi melsdavosi ir žengnodavosi…