Anekdotai apie policininkus
Pora vyrukų pakliuvo į teismą – už tai kad rūkė žolę. Teisėjas, pažiūrėjęs į juos, nusprendė, kad jie dar per jauni ir nelabai tenusikaltę, kad sėstų į kalėjimą, o be to, kam gi nepasitaiko tos žolės parūkyti. Taigi ir sako jiems:
- Žinokite, kad žolės rūkymas yra nusikaltimas, ir aš galiu jus pasodinti į kalėjimą. Tačiau aš nusprendžiau duoti jums šansą: šį savaitgalį jūs turėsite vaikščioti miesto centre ir visiems pasakoti apie žolės žalą, stengtis, kad jūsų draugai nustotų ją rūkyti. O paskui man apie tai papasakosite.
Vyrukai, laimingi, kad lengvai išsisuko, visą savaitgalį grūzino draugelius, kad žolė yra labai blogai. Pirmadienį nuėjo pas teisėją.
- Aš nupaišiau ant popieriaus lapo du ratus: vieną mažą, o kitą – keturgubai didesnį. Visiems savo draugams pasakojau, kad, kol nerūkiau žolės, mano smegenys buvo kaip didelis ratas, o dabar pasidarė kaip mažasis. 17 žmonių man prisiekė, kad daugiau žolės nerūkys.
- Šaunuolis! – pagiria teisėjas ir klausia kito: – O kaip tau sekėsi?
- O aš įkalbėjau mesti rūkyti žolę 159 žmones, – sako kitas.
- Kaip tau tai pasisekė? Ar nemeluoji? – Nustemba teisėjas.
- Labai paprasta, – paaiškina vyrukas. Aš nupaišiau ant popieriaus lapo du ratus: didelį ir mažą. Apie mažajį pasakojau, kad taip atrodė mano užpakalis, kol manęs, pučiančio, nesučiupo policija. O apie didįjį pasakojau, kad taip ėmė atrodyti mano užpakalis po to, kai porą parų praleidau areštinėje.
Sėdi moksleivis parke ant suoliuko ir trauškia saulėgrąžas. Prieina sena močiutė ir klausia:
- Jaunikaiti, gal pasakysi, kaip man nueiti į Vilniaus gatvę?
Šis išspjovė siemkės lūkštus ir tarė:
- Babusia, įsikalk sau i makule: pirma – aš ne jaunikaitis, o čiuvakas, antra – ne nueiti, nunešti kaulus, trečia – ne i Vilniaus gatvę, o i Vilniaus strytą, ketvirta -aš nežinau. Eik ir paklausk mento.
Močiutė nusiskuba prie policininko ir sako:
- Pasakyk, čiuvake, kaip man nunešti kaulus iki Vilniaus stryto?
Policininkas nustėręs nužvelgė močiutę nuo galvos iki kojų ir po pertraukėlės tarė:
- Hipiuoji, sena kliuška?
Šalia vieno Amerikos fermerio fermos nutiesė greitkelį. Na ir pradėjo tuo greitkeliu lėkti mašinos. Lekia, kiek gali. Baisūs greičiai. Ir, aišku, pradėjo traiškyti fermerio vištas, žąsį, kalakutus ir kitokį gyvį.
Fermeris savaitė dar kentėjo, o paskui, neapsikentęs, nuėjo pas šerifą ir sako:
- Ponas šerife, ar gi taip galima? Reikia daryt kažką. Tuoj jau mano antys ir žąsys baigsis…
Šerifas:
- Suprantu. Leisk pagalvot, gal ką ir sugalvosiu.
Po poros dienų atvažiavo šerifas pas fermerį ir sako:
- Imk ženklą „40″, pasistatyk prie fermos. Turėtų padėti.
Po savaitės fermeris vėl pas šerifą.
- Ponas šerife, pastačiau aš tą ženklą. Nu jokio skirtumo – kaip varė taip ir varo baisiu greičiu. Kaip traiškė, taip ir traiško viską.
Šerifas:
- Duok man dar dvi dienas pagalvot.
Pagalvojo šerifas dar porą dienų, atvažiavo pas fermerį ir sako:
- Va, imk ženklą „Atsargiai vaikai“. Pasistatyk. Supranti, vaikai yra vaikai. Visi juos turi. Turėtų padėt.
Po savaitės fermeris vėl pas šerifą.
- Ponas šerife, nu niekas nepadeda. Pastačiau aš ir antrą ženklą. Nu jokio skirtumo – kaip varė taip ir varo baisiu greičiu. Kaip traiškė, taip ir traiško viską.
Šerifas:
- Nu nieko nebegaliu daugiau padėt. Ką pats sugalvosi, tą ir daryk.
Praeina viena savaitė, dvi… mėnuo. Fermeris nesiskundžia. Šerifui pasidarė įdomu. Sugalvojo pažiūrėt, ką tas fermeris padarė. Sėdo į mašiną ir nušvilpė greitkeliu link fermos. Žiūri: visos mašinos baisiu greičiu lekia iki fermos, o ties ferma vos vos juda. Baisiausia eilė susidarius!
Šerifas susimąstė: kas gi čia darosi, kodėl tos mašinos taip lėtai šliaužia pro fermą?
Jis įsijungė švyturėlius, aplenkė visus, privažiuoja prie fermos.
O ten – ženklas. Ant ženklo parašyta „Nudistų kolonija – 100m“.