Du jauni jis ir ji susituokė. Jaunoji iki vestuvių saugojo rūtų vainikėlį, o
Jaunąjam tėvai nuo gimimo tikino, kad tas daiktas kur žemai kabo yra skirtas tik šlapinimuisi. Na žmona prakentėjo mėnesį nuo jaunojo neveiklumo ir jau nebeturėdama kantrybės nubėga pas pagyvenusią kaimynę. Išsišneka, išsako visas bėdas, o toji ir sako:
- Tu kai grįši dabar, gulkis į lovą ir apsimesk, kad labai sergi. Kai vyras prieis ir paklaus kas tau yra, tu jį atsiųsk pas mane.
Žmona taip ir padarė. Parbėgo namo, krito į lovą ir vaidina, kad serga. Priėjo vyras, pasidomėjo kas jai yra, tada žmona sako:
- Tu nueik pas kaimynę ir paklausk jos kaip man gydytis!
Vyras nuėjo pas kaimynę. Ta jam ir sako:
- Tu tarp koju turi tokį stebuklingą daikčiuką, kai grįši namo, tu juo ir išgydysi žmoną.
Kaimynka detaliai nupasakojo kaip jam naudotis savo įnagiu. Vyras grįžo namo, pamylėjo žmoną, bet kaip reikiant pamylejo… Po to nuėjo į virtuvę ir sėdi. Liūdna, ašaros rieda. Žmona visa švytinti pribėga ir klausia:
- Brangusis, ar tu nesidžiaugi, kad aš pasveikau?
- Džiaugiuosi, bet jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, kad aš galiu išgydyti su savo daiktu, tai ir tėvas būtų gyvas, ir karvė nebūtų nudvėsusi.
Įlipa vyrukas į traukinį Vilnius – Klaipėda. Vagonas – sausakimšas, kojos nėra kur dėt. Sugalvojo, jis pokštą vieną padaryt – o gal suveiks. Atsistojo keturiom ir dairosi pažemiui murmėdamas:
- Nu, gyvate, aš tave vis tiek pagausiu!..
Keleiviai smalsiai:
- Ko ieškot, gal padėt?
- Taigi va, kobrą iš Indijos parsivežiau, tėvams į Klaipėda vežiau parodyt – pabėgo ką tik, bjaurybė.
Ir čia keleivius kaip vėju nupūtė – liko vienas vagone. O gerai jam – įsitaisė sau per kelias vietas, kojas užsikėlė, snaudžia.
Prabunda po kiek laiko, klausia per vagoną einančio geležinkeliečio:
- Klausyk, tėvai, greitai Klaipėda?
- Kokia dar Klaipėda!? Kažkoks debilas gyvatę paleido, tai visą vagoną atkabino. Jau trys valandos ieškom…
- Daktare, maldauju, padėkite man!
- Kas jums, madam?
- Kaskart gerdama kavą pajuntu skausmą dešinėje ausyje.
- Pamėginkite kitą kartą išimti iš puodelio šaukštelį.
- Daktare, nemiga mane visai išsekino. Ką daryti?
- Ar nebandėte skaičiuoti avių?
- Bandžiau, nepadeda.
- Tuomet tegu kiekviena avis papasakoja savo biografiją.
- Daktare, sakykit atvirai, jus mane išgydysite?
- Aišku. Statistika sako, kad panašiais atvejais iš šimto sergančių pasveiksta vienas.
- ???
- Jūs kaip tik šimtasis, kurį aš gydau nuo šios ligos. Likusieji 99 jau mirė.
- Daktare, tai tiesa, kad jei aš valgysiu daug morkų, pagerės regėjimas?- klausia pacientė.
- Aišku! Ar kada nors matėte triušį su akiniais?
- Daktarėli, vajetau vajetau, visur baisiai skauda,- skundžiasi atėjęs ligonis.- Kur tik pirštu paliečiu, baisiausias skausmas.
- Nagi nagi, tuoj pažiūrėsim,- sako gydytojas.- O, viskas aišku. Taigi, jūsų pirštas lūžęs.
- Dar degtinės nori?
- Ne…
- Gersi?
- Įpilk…
- Dėde, būkite malonus, paaukokite man penkis šilingus, kad aš galėčiau pasiekti savo tėvus.
- Imk, berniuk! O kur tavo tėvai?
- Kine.
- Dedu šimtą kronų, kad tu neišgersi dvylikos bokalų alaus iš karto,- susiginčijo Knutas su komivojažieriumi iš Stokholmo.
Stokholmietis pagalvojo, išėjo, bet po pusvalandžio grįžo ir sutiko derėtis.
- Na, tu ir stiprus!- sušuko susižavėjęs Knutas, žiūrėdamas, kaip jis baigia išgerti paskutinįjį dvyliktąjį bokalą.
- Turiu prisipažinti, kad buvau nubėgęs į gretimą aludę ir ten pasitreniravau.
- Dėžutė, kurią jus man padovanojote praeitą savaitę, visai ne iš dramblio kaulo.
- Neįsivaizduoju, sinjore. Nejaugi dramblys turėjo dirbtinę iltį?
- Dieve, kas su tavim atsitiko, Hansai? Kodėl tavo petys sugipsuotas?
- Sekmadienį aš buvau žvejoti ir sugavau didžiulę lydeką.
- Ir ją traukdamas išsinarinai petį?
- Ne, kai rodžiau jos dydį.
Gimė šeimoje vaikas, auga, jau penki metukai, o vis dar nešneka… Tėvai jau apsiprato, kad Petriukas nebylys. Staiga, vieną dieną visiems pietaujant Petriukas sušunka: „senelis!!!“. Po valandos skambutis iš kaimo: senelis numirė…
O vaikas ir vėl nebekalba. Po kelių savaičių naktį vėl Petriuko klyksmas: „močiutė!!!“ – tėvai nustėro, nubėga į senelės kambarį – o ta jau atšalusi…
Praeina keli ramūs mėnesiai. Tėvas sėdi kambary, skaito laikraštį, Petriukas kieme žaidžia. Staiga tėvas išgirsta Petriuko šauksmą: „tėvelis!“. Visas perbalo, galvoja: šakės! Nusiprausė, apsivilko juodą kostiumą. Atsigulė ant lovos, laukdamas paskutiniosios.
Grįžta iš parduotuvės žmona, įbėga į kambarį pas vyrą:
- O tu ko čia dabar išsidrėbei?! Greičiau kelkis, eisim i šermenis, kaimynas numirė…