Valgykla. Dėstytojas pasiima maistą ir atsisėdęs prie artimiausio stalelio mėgaujasi gardžia sriuba.
Netrukus i valgykla atskuba alkanas studentas, prisikrauna pilna padekla įvairių valgiu ir tingėdamas ieškoti laisvo stalelio, drąsiai sėdasi prie artimiausio stalelio, kur gardžia sriuba mėgaujasi dėstytojas.
Dėstytojas, griežtu žvilgsniu sutinka studento poelgi, ir su kreiva šypsena neprašytam svečiui išdrožia,- kad žąsinai ir kiaulės prie vieno stalo nesėdi.
Studentas, ramiai pakyla nuo krėslo ir maloniai šypsodamasis lyg tarp kitko, sau sako: – na ką žąsys,- skrendam!
Aišku, dėstytojas prisiekia sau, kad per egzaminus studentui bus riesta.
Netrukus prasidėjo sesija ir anksčiau aprašyti veikėjai susitinka egzamino metu. Aišku, dėstytojas jaučiasi padėties šeimininku ir puikiai atsimena neišauklėto studenčioko poelgį.
Bet atsitinka taip, kad egzamino metu, kad ir ko beklaustu, ką beparašytu paaiškinti gerb. profesorius ponaičio studento, pastarasis – ramiai, užtikrintai ir neslėpdamas pasitenkinimo beria lyg is „pypkes“ teisingus atsakymus.
Dėstytojas, priblokštas tokia įvykiu raida, nusprendžia „išdurti“ studenčioką ir taip nors kiek atsikeršyti.
- Paskutinis klausimas. Įsivaizduok, eini miško takeliu ir prieš save ant kelmo pamatai du maišus. Ant vieno is ju parašyta „protas“, o ant kito – „pinigai“. Kuri maišą pasiimtum?
- Aišku, kad pinigus, – net nesvarstęs atrėžė studentas.
- Kodėl? – nusistebėjo dėstytojas ir galvoja, – na va, dabar tai „išdursiu“ tave.
- Kam ko trūksta, tas ta ima, – atšauna studentas, ir su šypsena duoda i rankas dėstytojui studijų knygelę.
Dėstytojas, perkaitęs is pykčio čiumpa knygelę, niršdamas sėdasi prie
Savo stalo ir ieškodamas kur pasirašyti, sumasto dar vieną „zapadlo“ – nerašysiu pažymio, o pavadinsiu ji tuo, kuo manau jis esąs – „debilas“. Kaip sumastė, taip ir padarė.
Grįžta studentas namo, atsiverčia studijų knygelę ir vietoj „dešimtuko“ pamato didelėm raidėm, tiesiog įrėžta užrašą – debilas. Nedelsiant studentas mob. telefone susiranda dėstytojo telefono numerį ir skambina jam. Po keletos signalų, studentas išgirsta savim patenkinto dėstytojo – alio. Studentas, neva susirūpinusiu balsu ir sako:
- Dėstytojau! Pasirašyt tai pasirašėt, bet pažymio tai neparašėt.
0